Įdomūs faktai apie pasaulio kalbas

Šaltiniai:

http://simutia.mylivepage.com/wiki/173/120
http://lt.wikipedia.org/wiki/Kalba

Legenda apie Babelio bokštą

Po pasaulinio tvano išsigelbėję žmonės kalbėjo viena kalba. Atėję į Senaaro žemę, jie čia
apsigyveno ir nutarė pasistatyti miestą bei bokštą, kurio viršūnė siektų dangų ir kuris išgarsintų jų
vardą, prieš jiems išsiskirstant po visus kraštus.

Tuomet viešpats nužengė iš dangaus, kad pamatytų miestą ir bokštą, kurį statė Adomo vaikai. Ir
jis tarė: „Štai jie yra viena tauta, ir visų viena kalba; jie nemes savo sumanymo, kol jo iki galo
neįvykdys. Tad sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito“.
Taip viešpats ir padarė – žmonės ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis ir liovėsi statę miestą, kuris
buvo pramintas Babeliu („Babel“ senovės hebrajų kalba reiškia „sumaišymą“). Iš ten viešpats
išsklaidė žmones po visus kraštus.

Biblinis Babelio miestas tapatinamas su senovės Babilonu, pirmą kartą paminėtu beveik prieš 4500
metų. XVIII a. prieš m. e. jis tapo galingos Babilonijos karalystės sostine. Šiandien ši teritorija
priklauso Irakui. Už šimto kilometrų į pietus nuo Bagdado yra vietovė, kur stovėjo Babilonas. Šio
šimtmečio pradžioje ten vyko didžiuliai archeologiniai kasinėjimai, leidę atkurti to nuostabaus VI
a. prieš m. e. miesto vaizdą. JUNESKO ir Irako vyriausybės nutarimu, Babilono miestas pradėtas
atstatyti. Jau atkurta požeminio pasaulio deivės Ninmach šventykla, kyla deivės Ištarės vartai.
Bus atstatytas ir pasaulio stebuklas – kabantieji sodai. Rekonstruojant bokštą bus naudojami
šiuolaikiniai statybos metodai ir medžiagos: betonas, plieninės perdangos ir t. t.

Nors Babelio bokštas ir neturėjo nieko bendra su kalbų atsiradimu, jis tapo kalbų įvairovės ir iš jos
kylančios susikalbėjimo problemos simbolis.

Kalbos kilmė

Kai kurie senovės graikų filosofai manė, kad žmogus išmoko kalbėti mėgdžiodamas gamtos garsus:
upelio čiurlenimą, paukščio giesmę, įvairų triukšmą… Galiausiai žmogus sukūrė pirmuosius
žodžius, kurie vėliau darėsi vis sudėtingesni. Šios teorijos šalininkai teigia, kad norint mėgdžioti
gamtos garsus, reikia turėti tobulos kalbos padargus, o būtent jų ir trūko pirmykščiam žmogui. Kaip
tik dėl to tokių garsažodžių daugiau yra išsivysčiusiose negu primityviose kalbose.

Pagal kitą versiją kalba galėjo atsirasti dar pilnai nesusiformavus žmogui, mat kromanjoniečių
gerklų vamzdelis 1,5 karto ilgesnis už neandertaliečių, o to pakako išsivystyti artikuliacijai. Noam
Chomsky tyrimai demonstruoja, kad žmonės turi įgimtų kalbinių sugebėjimų, kai kurios gramatinės
taisyklės yra akivaizdžiai įgimtos, tačiau sunku nustatyti, ar jos yra natūrali mąstymo sugebėjimų
dalis (ar atskiriamos nuo mąstymo proceso apskritai).

Vis dėlto, manoma, kad kalba formavosi ir kito drauge su mąstymu, nes ji yra ne tiek mąstymo
rezultatas, kiek mąstymo priemonė. Darbas veikė ir keitė ne tik žmogaus išvaizdą, fizinį sudėjimą,
bet ir neartikuliuoti laukiniai riksmai ilgainiui virto vis sudėtingesniais garsų junginiais. Pamažu,
didėjant genties, bendruomenės narių skaičiui, toje pačioje teritorijoje būdavo daug sunkiau
išsimaitinti, tad dalis pirmykščių žmonių išsikeldavo į kitas neapgyvendintas vietoves. Taip
plintant, genčių kalboje pamažu ėmė rastis tarminių (teritorinių) skirtumų: pakisdavo paveldėti
žodžiai, atsirasdavo naujų žodžių ir sąvokų. Tuos skirtumus dar labiau didino kalnai, upės ir
kitokios gamtinės kliūtys, trukdžiusios žmonėms bendrauti. Ilgainiui iš tarmių susiformavo
savarankiškos kalbos.

Kalbų įvairovė, jų skirstymas

Šiuo metu pasaulyje įvairiais skaičiavimais yra nuo 3000 iki 6000 šnekamųjų kalbų. Kalbančiųjų
tomis kalbomis skaičius labai skiriasi – nuo kinų kalbos, kurią vartoja daugiau kaip milijardas
žmonių, iki nykstančių kalbų, kuriomis šneka vos keletas žmonių.

Daugelį žmonių šnekamųjų kalbų (be jų dar yra dirbtinės kalbos) galima priskirti tam tikrai kalbų
šeimai ir grupei. Į šeimas kalbos skirstomos pagal jų giminiškumą, t. y. į vieną šeimą patenka iš
vienos prokalbės išsivysčiusios kalbos. Ši prokalbė retai būna tiesiogiai žinoma, kadangi daugelis
kalbų turi trumpą rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotą istoriją. Tačiau taikant lyginamuosius metodus
tokios prokalbės bruožus galima atkurti pagal dabartines kalbas, naudojantis rekonstrukcijos
metodu, dar XIX a. sukurtu August Schleicher. Pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbė yra atkurta
rekonstrukcijos būdu (nes ja buvo šnekama dar prieš rašto atsiradimą). Kalbos, kurių nepavyksta
priskirti nei vienai kalbų šeimai, vadinamos izoliuotomis.

Kalbų šeimos skirstomos į grupes ir pogrupius pagal kalbų giminiškumo laipsnį (pvz., lietuvių
kalba yra indoeuropiečių kalbų šeimos baltų grupės rytų baltų pogrupio kalba).

Skirtingi autoriai įvairiai skirsto kalbas, todėl pasakyti, kiek yra kalbų šeimų, taip pat sunku kaip ir
pasakyti, kiek yra pačių kalbų.

Kalbų pasiskirstymas

Europa, šiaurės, rytų ir pietų Azija

• Indoeuropiečių kalbos
• Dravidų kalbos
• Kaukazo kalbos (paprastai manoma, kad tai dvi atskiros kalbų šeimos – Šiaurės Kaukazo ir
  kartvelų)
• Altajaus kalbos (dalis kalbininkų ginčija tiurkų kalbų, mongolų kalbų ir tungūzų-mandžiūrų
  kalbų giminystę)
• Uralo kalbos
• Huritų-urartu kalbos (išnykusios; kartais su kitomis senovės Mesopotamijos kalbomis
  priskiriamos Azijos kalboms)
• Jukagyrų kalbos (kartais priskiriamos Uralo kalboms, kartais laikomos viena jukagyrų
  kalba)
• Čiukčių-kamčiadalų kalbos
• Jenisėjaus kalbos
• Andamanų kalbos (dvi šeimos)

Afrika ir pietvakarių Azija

• Semitų-chamitų kalbos
• Nigerio-Kongo kalbos (anksčiau vadintos Kongo-Kordofano kalbomis)
• Nilo-Sacharos kalbos
• Khoisanų kalbos (dar vadinamos bušmėnų hotentotų kalbomis)

Rytų ir pietryčių Azija, Ramiojo vandenyno regionas

• Australijos aborigenų kalbos (daug šeimų)
• Austroazinės kalbos
• Austronezinės kalbos (dar vadinamos malajų-polineziečių kalbomis)
• Miao-jao kalbos (dar vadinamos Hmongų-mienų kalbomis)
• Japonų kalbos (dažnai visos laikomos japonų kalbos tarmėmis)
• Papuasų kalbos (daug šeimų)
• Kinų-tibetiečių kalbos
• Tajų-kadajų kalbos

Šiaurės Amerika

• Eskimų-aleutų kalbinė grupė
• Na-Dene kalbinė grupė
• Amerind kalbinė grupė

Dirbtinės kalbos

• Ido
• Interlingua
• Lojban
• Quenya
• Sindarin
• Tokipona
• Gestų kalbos

Pagrindinės pasaulio kalbos

Anglų kalba – germanų kalbų grupės kalba. Vartojama D. Britanijoje, JAV, Australijoje, Naujojoje
Zelandijoje, iš dalies – Airijoje, Kanadoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Indijoje. Ji taip pat viena
iš oficialių JT kalbų. Daugelyje šalių anglų kalbos mokoma mokyklose kaip pirmosios užsienio
kalbos, anglų kalba yra daugelio tarptautinių organizacijų kalba.

Prancūzų kalba (le français, la langue française) – indoeuropiečių romanų kalbų grupės kalba.
Kalbančiųjų pasaulyje yra apie 100 mln. Prancūzų kalba yra daugelio tarptautinių organizacijų
oficiali arba darbo kalba (Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Sąjungos, Tarptautinio olimpinio
komiteto, Pasaulio prekybos organizacijos, Tarptautinio teisingumo teismo, Interpolo, Pasaulinės
pašto sąjungos, Europos transliuotojų sąjungos ir daugelio kitų).

Vokiečių kalba – indoeuropiečių kalbų šeimos germanų kalbų grupės kalba. Vokietijos, Austrijos,
Lichtenšteino, Šveicarijos, Liuksemburgo valstybinė kalba. Dar vartojama Prancūzijoje, Vengrijoje,
Rumunijoje.

Rusų kalba priklauso rytų slavų kalbų grupei, kuri įeina į indoeuropiečių kalbų šeimą. Rusų kalba
yra didžiausia iš slavų kalbų. Ją kaip gimtąją arba antrąją kalbą skirtingais skaičiavimais vartoja
200–280 milijonų žmonių. Rusijoje, kur ji yra oficialioji kalba, rusų kaip gimtąją kalbą vartoja 167
milijonai žmonių. Rusų kalba taip pat yra viena iš 6 oficialių JTO kalbų.

Kalbų rūšys:

• Žmonių kalbos – tai kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja žmonės, pvz.,
  lietuvių, rusų, lenkų kalbos. Šios kalbos natūralios ir kūrėsi ilgą laiką. Žmonių kalbos nuolat
  kinta ir dabar. Tam tikros tarpusavyje artimos ir giminiškos kalbos yra kalbų šeimos.
• Ženklų (gestų) kalbos – tai dirbtinės kalbos, dažniausiai kurčiųjų. Jose informacija
  perduodama rankų ženklais, bet ne balsu. Tokiose kalbose nėra kalbos dalių,
  nediferencijuojamos panašios sąvokos (šaltis – šalta) ir pan. Kurčiųjų kalba yra labiausiai
  išvystyta ženklų kalba. Pirmasis traktatas apie gestų kalbą kurtiesiems pasirodė 1550 m.
  1620 m. Bulweris siekė gestų pagrindu sukurti universalią kalbą. Bonetas ir Dalgarno 1680
  m. pasiūlė pirmąjį rankų ženklų alfabetą. Sparti pažanga kuriant gestų kalbą prasidėjo
  nuo XIX amžiaus. Semiotiniu požiūriu gestų kalbos struktūros pradėtos smulkiau tirti tik
  šeštajame dešimtmetyje. Kurčiųjų gestų kalbos nėra universalios (t. y. jos nėra visiems
  kurtiesiems suprantamos be vertimo), nors tokia nuomonė labai paplitus. Skirtinguose
  kraštuose kalbos skiriasi. Tie patys gestai dažniausiai turi skirtingą reikšmę. Tačiau tam
  tikru paprasčiausiu lygiu, naudodami pantomimos sugebėjimus, ženklų ikoniškumo savybes,
  kurtieji gali susikalbėti.
• Gyvūnų kalbos – tai natūralios kalbos, kurias bendraudami vieni su kitais vartoja gyvūnai.
  Šiomis kalbomis gyvūnai vieni kitiems perduoda tam tikrus pranešimus, pvz., apie pavojų,
  maisto šaltinius ir kt. Delfinų bendravimo kalba laikoma primityvia kalba ir gretinama su
  žmonių kalba.
• Dirbtinės kalbos – tai kalbos, sukurtos įvairiems kitiems tikslams, pvz., programavimo
  kalbos kompiuteriniams algoritmams užrašyti. Kai kurios dirbtinės kalbos sukurtos kaip
  natūralių kalbų pakaitalai tarptautiniam bendravimui (pvz., esperanto). Jų gramatika
  dirbtinai supaprastinta, kad jas būtų galima lengviau išmokti. Esperanto gramatika oficialiai
  remiasi šešiolika paprastų gramatikos taisyklių. Esperanto – viena iš labiausiai paplitusių
  dirbtinių kalbų. Ji lengvai išmokstama, paprasta vartoti. Šia kalba išleista ir leidžiama
  knygos, žurnalai, vyksta tarptautinės esperantininkų konferencijos. Esperanto kalbos
  mokančių ir vartojančių yra ir Lietuvoje. Jos kūrėjas Liudvikas Lazaris Zamenhofas, gimęs
  Balstogėje, šią kalbą baigė kurti gyvendamas Lietuvoje, Veisiejuose. Taigi esperanto
  kalba sukurta Lietuvoje. 1887 m. ji buvo pirmą kartą pristatyta išleistoje nedidelėje 40 psl.
  knygelėje „Tarptautinė kalba“.